Bėgimo baimės

JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas sykį yra pastebėjęs: „Bijoti reikia vienintelio dalyko – pačios baimės!“ Dažnai žmonės sako, jog nėra baisios jokios audros, jokios kliūtys, tačiau ar tikrai? Kodėl paprastos baimės sutrukdo mus pradėti bėgioti ar pakerta kojas varžybų metu? Pasvarstykime, kokios didžiausios baimės ištinka bėgiką, ir kaip su jomis reikėtų susidoroti.

image

Baimė atrodyti juokingai. Ši baimė iškyla pati pirmoji ir yra pavojingiausia dar nebėgiojančiam žmogui. Dauguma dėl šios baimės taip ir nepakyla nuo lovos ir niekada nepabando bėgti, o jeigu ir pabando, tai jaučiasi nepatogiai. Kokie įsitikinimai kelia baimę jaustis juokingai? Nebėgiojantis žmogus svarsto, kaip atrodys jo „nebėgikiška“ figūra (šleivos kojos ar netaisyklingi rankų mostai). Apranga taip pat būna labai svarbi pradedančiajam, kuris mano, jog bėgdamas gerai atrodys tik apsirengęs geros firmos drabužiais. Tačiau siūlau bent akimirksniui atidėti visas šias abejones į šalį ir žengti pirmuosius žingsnius. Pamatysite, visi apmąstymai apie tai, kaip atrodai, ar ką pagalvos kiti žmonės, akimirksniu pranyks. Be to, jeigu jums nebus priimtina ši veikla, visuomet galėsite ieškoti kitų alternatyvų.

Traumų baimė. Treniruočių metu dažnai kyla traumų ar galimų fizinių pasekmių baimė. Bijome pasitempti, išsisukti koją ar turėti sudilusių sąnarių ar išvaržos problemas po keleto metų. Galiu nuraminti, ši baimė – perdėta, o traumos dažniausiai atsiranda ne nuo pačio bėgimo proceso, bet nuo netaisyklingų veiksmų: blogo krūvio paskirstymo, bendro lavinimo, apšilimo, atšalimo pratimų nedarymo. Man pačiam sąnario skausmai prasidėjo praėjus mėnesiui po įveikto pirmojo ultramaratono 2012 m., kuomet visą mėnesį ilsėjausi ir nedariau jokių treniruočių. Būtent nejudėjimas ir paskatino šią traumą. Dėl šios priežasties paprastai rekomenduojama prieš treniruojantis sudaryti preliminarų treniruočių krūvių grafiką kartu su specialistu, kuris jums patars bei parodys, kaip viską atlikti darniai ir taisyklingai.

Varžybų baimė. Tai – didžiausia baimė bėgikų tarpe, kuri pasireiškia keliais etapais: nerimu prieš ir per varžybas. Nerimo prieš laikas gali atsirasti dieną prieš varžybas. Šis nerimas pasireiškia netaisyklingu širdies darbu ar pagreitėjusiu virškinimu, nepagrįstu varymu į tualetą. Kadangi dieną prieš varžybas mąstome apie strategiją, daug galvojame apie pačias varžybas, natūralu, jog paaštrėjusios emocijos neleidžia gerai atsipalaiduoti ir pasiilsėti ypač svarbią paskutinę naktį. Varžybų prieš baimė taip pat pasireiškia persitreniravimu paskutinėmis dienomis. Ne kartą esu matęs, kuomet paskutinėmis prieš varžybas dienomis bėgikai įnirtingai bėgioja gatvėmis, kai vietoj to, reikėtų ilsėtis ištiesus kojas.

Ne paslaptis, kad pats kartais nesusitvarkydavau su artėjančia ultramaratono baime ir likus kelioms dienoms prabėgdavau ilgąją treniruotę. Galbūt per varžybas ir turėdavau rimtą pasiteisinimą dėl prieš varžybas esančio nuovargio, tačiau rezultatas būdavo prarastas būtent dėl šios baimės. Dabar prieš varžybas stengiuosi pasilikti bent 10 dienų lengvo risnojimo ir poilsio dienų.

Kaip dar galima susidoroti su nerimu prieš? Tiesiog kuo daugiau dalyvauti varžybose. Atletai nuolat stodami prie starto linijos ilgainiui pripranta prie startinės įtampos ir širdis natūraliau į tai reaguoja. Antras – išgyventi trasą. Likus kelioms dienoms iki varžybų patariu ateiti į tuščią starto vietą ir porą kartų imituoti startavimą, prabėgant pirmąjį trasos kilometrą. Varžybų dieną bus žymiai ramiau – pati aplinka bus žinoma ir užtektinai sava vidinio nerimo sumažinimui. Tais atvejais, kai nėra galimybių gyvai prabėgti trasos, žiūriu ankstesnių metų filmuotą medžiagą ar nuotraukas, taip vizualiai susidėliodamas varžybų erdvę. Be to, apšilimo metu visada prabėgu starto ir finišo atkarpas.

Baimė nepasiekti savo tikslo ar visai nefinišuoti. Tai dar viena baimė, kuri ištinka varžybų metu bėgant ilgas distancijas. Ji pasireiškia neprotingu energijos taupymu ar dehidratacija, kai bėgikas vartoja daugiau skysčių nei organizmas gali apdoroti. Beje, ši baimė man pačiam pasireiškė bėgant Katare 2014 m. 100 km. atstumo distanciją: bijodamas netekti per daug skysčių karštoje aplinkoje, jų vartojau pernelyg daug. To pasekmė – vėmimas ir svarbių mineralinių medžiagų netekimas. Pats nerimas varžybų metu taip pat kyla nuo baimės po varžybų būti pažemintam, nesuprastam. Dažnas mano, jog jeigu asmeniniai rezultatai nebus geri, tai visi kiti bus nepatenkinti. Tačiau tai nėra tiesa – artimi žmonės visuomet džiaugsis, matydami tavo geras emocijas, ir sekundės ar minutės jiems visiškai nerūpės.

Kaip susidoroti su baime per varžybas? Varžybų metu reikia koncentruotis į pozityvius dalykus bei sudaryti taiką su savo varžovais. Teigiami vaizdiniai pasąmonėje duos žymiai geresnį rezultatą nei nuolatinis galvojimas apie nuovargį ir kitus sunkumus. Koncentracija į galutinį tikslą vienareikšmiškai turi būti, tačiau turi išlikti riba tarp koncentracijos ir teigiamų minčių. Klaida, kurią pats esu sykį padaręs – bėgdamas 100 km. atstumo distanciją laikrodžio ekrane nuolat stebėjau tikėtiną finišavimo laiką 7 val. 30 min. Per didelė koncentracija į laikrodį ir baimė nespėti į norimą laiką davė neigiamą rezultatą – įveikus 70 km. psichologiškai palūžau, pamatęs tikėtiną įveikimo laiką – 7 val. 35 min. Veikiausiai varžybų pabaiga būtų buvusi kitokia, jei būčiau išjungęs laikrodį ir vietoj to įtempto galvojimo, koks esu nevykęs, ir kaip nepavyko pasiekti tikslo, būčiau paskendęs geruose prisiminimuose ar susikūręs teigiamus emocinius vaizdinius.

START WHERE YOU ARE. USE WHAT YOU HAVE. DO WHAT YOU CAN.

Taip, kad nė akimirkai neįsileiskite baimių į savo galvą ir drąsiai bėkite į savo tikslą!

Reklama