Lemkowyna 150

Aš, kaip ir tu, kartais leidžiu sau pabūti vėju, kuris blaškomas negailestingo likimo įsivelia į avantiūras, į super ryškias ir ilgas intrigas ne vien tik tam, kad išlikus pasidžiaugčiau kad anuo laiku išdrįsau ir pasiryžau, tačiau kad niekada nesustočiau svajoti, judėti, tobulėti ir mylėti gyvenimą…

123
Karolina Krawczyk fotografia 

Į avantiūrą, kuri vadinasi Lemkowyna ultratrail (oficialus filmukas) arba tiesiog LUT su 150 kilometrų rudeniško grožio ir 6 kilometrais vertikalaus purvo, pakvietė šio renginio organizatorius dar prieš IAU 100 km. pasaulio čempionatą plentu. Tarp šių varžybų 6 savaičių laiko tarpas man atrodė pakankamas, tačiau labiausiai bijojau dėl šiek tiek subyrėjusio kūno: nugaros ir pėdos skausmų. Visgi pasiryžau!

222
Piotr Dymus photography – Lemkowyna ultra trail

Kad įveikčiau beveik 100 mylių ilgumo distanciją, man žinoma reikėjo plano. LUT buvo ne tik mano pirmas ultratrail’as rudenį, tačiau aplamai – ilgiausias savo atstumu kada nors bėgtas maratonas.

  1. Buvau pasiruošęs 7 maišus rūbų, kad galėčiau operatyviai persirengti kiekvienoje maitinėlėje. Puikiai žinau, kad ilgose distancijose šalantis kūnas nuo šlapių rūbų yra nepaprastai didelis energijos vagis, todėl sąžiningai kiekvienoje maitinėlėje keičiau viršutinius rūbus. Surinkti 7 maišus bėgimo rūbų buvo rimtas iššūkis, todėl tokius dalykus kaip termoaprangą, striukę, pirštines teko skolintis iš kolegų.
  2. Pasiruošiau kiekvieno etapo tarp maitinėlių špargalkę. Tai reiškia kad buvau pasiruošęs bėgti ne 150km. o 20 km., 27 km, 19 km. ir t.t. Man tai labai padėjo ir visiems rekomenduoju.
  3. Maitinimo planas buvo pakankamai paprastas: tarp punktų buvau pasiruošęs neštis pusę litro izotoniko maiše ant kupros (kad nuo kūno skystis būtų kuo šiltesnis), 0.33l elektrolitų ir kelis geliukus. Punktuose gėriau kavą, mineralinį, greipfrutų sultis, valgiau makaronų sriubą, košę. Blogiausias dalykas buvo tas, kad pribėgęs prie savo suporto baro prisigerdavau visko daug ir kliuksinčiu pilvu bėgdavau toliau. Visiška nesąmonė!
905570_1686737371572154_4142793949700366167_o
Karolina Krawczyk fotografia

Atvykau puikiai praleisti laiką, todėl nuo pat pradžių nekėliau sau jokių tikslų. Pamenu, kurį laiką bėgome trise, o prieš mus buvo išsiveržę 2 bėgikai. Vieną iš jų aplenkėme bešlubčiojantį po kokių 30 km. – nesėkmingai krito ir susižeidė koją. Pirmoje trasos pusėje trasa tikrai buvo labai slidi ir molinga. Ilgai netrukus pradėjau jausti skausmą pėdoje. Štai, galvoju, artimiausioje stotelėje baigsis ir mano pasirodymas.

Skausmas yra laikinas! Skausmas yra laikinas! – sau mintyse bėgdamas kartojau. Atbėgęs į artimiausią punktą išgėriau kavos ir pilnomis azarto akimis pasileidau pirmyn. Matai, visus tuos kilometrus stebėjau savo artimiausius priešininkus ir supratau kaip juos galima nugalėti – vienas jų buvo silpnokas ant įkalnių ir vargo su lazdomis, o kitas beveik nevartojo skysčių atstatymui ir visas įkalnes eidavo. Įkalnes pradėjau subėginėti lengva ristele ir štai aš jau užtikrintai antras.

Kodėl finišuoti antram, jei galiu būti pirmas? Likus kokiems 30 km. (priešpaskutinėje maitinėlėje) išgėriau energetinio po kurio, mano nelaimei, sparnai neišaugo. Stimuliantas neigiamai paveikė mano organizmą, buvo nepaprastai silpna ir iki paskutinės maitinėleis vilkausi kaip koks vėžlys. Pasėdėjus punkte 15 min. silpnumas nepraėjo, todėl nusprendžiau varžybas nutraukti.

Įveikiau 140 km., trasoje praleidau 16 val. 45 min. – nusiėmiau iš varžybų būdamas 2 pozicijoje ir likus vos 13 km. iki finišo linijos. Šiek tiek apmaudu dėl prizinės vietos, tačiau likau prisisotinęs puikiausių įspūdžių ir emocijų.

Nepaprastai dėkoju varžybų direktoriui Krysztof Gajdzinski už nuostabią trasą, varžybas ir svetingumą. Ypač ačiū suportui Dariui, už visapusišką pagalbą, Laurai Gediminaitei už pėdos teipavimą ir patarimus. Dėkoju draugams už paskolintus daiktus ir nuoširdų palaikymą! 

LUT 150km. – AŠ DAR SUGRĮŠIU!


Reklama