Sporto stovykla 2016 m.

Ambicijos tapti geresniu, kaip ir pernai metų pradžioje, atvedė mane į sporto stovyklą. Vargu ar būčiau kartojęs šią aferą, jei būtų kilę bent kokių abejonių dėl pernykščio nutrūkimo. Puikiai suprantu, kad didžiausias neveiksmingumas yra sėdėti susiraukusiam ir nieko neveikti arba pasiduoti baimei suklysti ar nugriūti. Nutrūkimas visada juk į naudą!

image

2014 metais stovyklą dariau žiemiškai nuostabioje Kuršių nerijoje, kurioje dėl šalčio būdavo sudėtinga bėgti ilgiau nei 2 valandas. Šiemet pasirinkau Portugaliją: šalį, kurią mūsų bėgikai žiemos metu vadina sportininkų rojumi. Tuo pačiu, metų pradžia yra idealiausias laikas pradėti ruoštis pirmam ultra nuotykiui Gran Canarijoje.

Tiems, kurie spėliojate kaip atrodo bėgiko stovykla ir fantazuojate apie poilsines stovyklas su laukiniais šokiais prie laužo palapinių miestelyje, žaidimais iki paryčių ir nusigėrusiu jaunimu, sakyčiau viskas yra kiek civilizuotiškiau. Arba ne. Iš tikrųjų, darbe gauni atostogas, nuvyksti kažkur, kur būtų malonu judėti ir judi. Judi tiek, kiek jau atrodo gana. Tuomet užsuki antrą judėjimo ratą ir judi tol, kol jau nebe atrodo, bet iš tikrųjų kūnas sako – pakaks. O tada važiuoji namo ir visas patenkintas įsisuki į rutiną. Grįžti visiškai savanoriškai save nukankinęs fiziškai, tačiau su didžiausia šypsena, lyg po geriausių atostogų su all inclusive.

image

Įdomu ką nuveikiau? Pirmiausia pavyko sugrįžti į save po mėnesio pertraukos, parinkti kilometrus, pastiprinti kūną ir sielą, padaryti įdomesnes treniruotes, patyrinėti vietines apylinkes. Per visus nuklydimus teko ne kartą prabėgti plantacijas ir paragauti pačių skaniausių pasaulyje apelsinų, teko pabėgioti smėliu, parinkti kriaukles, pagurkšnoti NOMNOM kokteiliukų, pamatyti saulėlydį, pasideginti, paskaityti knygą, išgyventi interneto priklausomybės ligą ir paragauti kelių rūšių vyno.

image

Pati stovykla buvo lygioje vietoje, tačiau vienas kalnas neramino nuo pat pradžių, todėl ypač norėjosi į jį užbėgti. Pirmas vaikiškas bandymas pasiekti kalną baigėsi 44 kilometrų ilgumo nesėkme. Antruoju bandymu pasiklioviau savo nekokiais orientaciniais sugebėjimais ir kalno link nuvykau traukiniu, tačiau surinkęs 55 kilometrus likau su galimybe bandyti dar kartą. Kadangi jau žinojau apytikslę kalno vietą žemėlapyje, trečiuoju bandymu traukiniu atvykau kaip galima arčiau ir sėkmingai šturmavau savo tikslą. Tiesa, nupušimą iš ten dar ir parbėgti nutraukė lyg tyčia prabėgta traukinių stotis ir netrukus atvykstantis traukinys. Tąkart įveikiau 44 kilometrus, o bėgti iki namų buvo likę dar virš 30.

image

Vieną kartą bėgdamas pagalvojau, kad kilometras stovykloje yra kiek kitoks ir skirtingai suprantamas nei įprastai dirbančiojo dienos rutinoje. Stovykloje kilometras nebetenka savo tikrosios atstumo išraiškos sąvokos. Ten jis tavo pusryčiai, sukant ratus medinėmis kojomis, tavo draugas atiduodant paskutines jėgas bėgant pagreitėjimus prieš vėją, tavo palaikymas ir galimybė tyrinėjant ir siekiant tikslo. Apie save kilometras primena tik laikrodžio pypsėjimu (supypsi kas 10 kilometrų). Stovyklose į laikrodžius bėgikai nežiūri, o klauso pypsėjimų, širdies ir džiaugiasi kilometrine laisve – štai koks receptas stovykloje siekiant tapti geresniu. Sėkmės, Draugai!


Reklama