TransGranCanaria 16

My TranGranCanaria in English -> HERE <-
Photo credit: Ian Corless (IanCorlessPhotography)

Transgrancanara 125km. man yra vienos iš įspūdingiausių varžybų savo nepakartojama aplinka, trasos reljefais, stulbinančiais vaizdais viršukalnėse ir negailestingu 8 vertikalių kilometrų sukilimu. Šiose varžybose dalyvauju jau antrą kartą ir nuoširdžiai galiu pasakyti –  trasa sunki ir techniška. Pažiūrėkite vien tik į startavusių ir finišavusių skaičius (900/500). Be galo džiaugiuosi lietuviais, kurių šiemet net 12 pasiryžo įveikti skirtingas šių varžybų distancijas ir ryžtingai kovojo pasirinktose trasose. Taip pat labai džiugi Gedimino Griniaus vicečempioniška pergalė.

Aš šiose varžybose užtrukau 14 val. 30 min. ir užėmiau aukštą 8 vietą. Tačiau būsiu atviras, buvau tvirtai apsisprendęs nebetęsti varžybų net tris kartus!  Trumpai papasakosiu kokius nuotykius patyriau, kokią strategiją taikiau, kas pavyko ir kur dar galima pasitempti.

Leiskite mane į fronto liniją! 

Likus valandai iki starto atvykome į starto zoną. Vietinėje kavinėje išgėrus kavos išsitepiau kojas šildančiu tepalu, ir pabandžiau susirasti kaip galimą geresnę starto rikiuotės vietą. Tik paskelbus startą iš karto spurtavau ir ilgai netrukus jau buvau pirmajame penketuke.  Pernai labai stipriai vargau pirmojo etapo įkalnėse, nes tamsoje bėgant siaurais kalnų takeliais tiesiog nebuvo įmanoma aplenkti lėtesnių bėgikų. Šiųmetinė taktika tikrai pasiteisino ir nuo pat pradžių bėgau sau priimtinu tempu.

Siurprizai prasidėjo pirmoje įkalnėje, kai vos įpusėjus įkalnę pradėjau nebejausti pėdų – jos tiesiog nutirpo! Bandžiau kiekviename žingsnyje lankstyti kojų pirštus, tačiau tai nepadėjo. Nuo šildančio tepalo, spėju, ištino mano blauzdos ir kraujo cirkuliacija į pėdas dėl kompresinių kojinių buvo užspausta. Netgi nusmaukus žemyn blauzdines reikalas negerėjo, todėl nežinodamas kokie fiziologiniai reiškiniai darosi su manimi nusprendžiau pirmoje ar antroje maitinėlėje nusiimti. Pirmą ir antrą etapus bėgau kartu su Gediminu, geležiniu žmogumi – kuris prieš mane netgi kelis kartus skaudžiai griuvęs ant akmenų kaip niekur nieko atsistodavo ir bėgdavo toliau. Lygesnėje atkarpoje pėdos susitvarkė, tačiau lyderių tempo palaikyti nebegalėjau.

Ar gali tapti nugalėtoju, jei niekada net nebandei kautis? 

Bėgimas link 6 maitinėlės buvo tiesiog tragiškas. Iš 5 pozicijos nukritau iki 19. Prieš 3 maitinėlę pradėjau lūžinėti, vaikščioti ir buvau nusprendęs nusiimti. „Per greitai pradėjau, per greit ir baigsiu“ – mąsčiau sau… Maitinėlė buvo ant kalno, kas iš logisitnės pusės transportuoti mane per visą salą iki finišo linijos turbūt būtų užtrukę visą dieną. Pagriebiau guminukų saują ir paėjęs 300 metrų atsisėdau ant akmens.  Iš kažkur atsiradęs šuo agresyviai pradėjo ginti savo valdas, todėl buvau priverstas stotis ir judėti pirmyn. Buvo pakankamai vėsu – teko prisiversti bėgti. Tuo metu 3 kilometrus įveikiau vos per 35 minutes. Link 4 maitinėlės pradėjo vienas po kito lenkti kiti dalyviai. O brėkštan ir jau kurį laiką risnojant vienam, vėl sugrįžo mintys apie per greitą startą ir jėgų nepaskirstymą likusiai trasos daliai. Išgirdęs atėjusios SMS žinutės signalą balsu juokdamasis susiradau telefoną kuprinėje. Galvojau, juk niekur nebeskubu ir galiu sustojęs ramiai pasižiūrėti. Žinutėje viena iš Lietuvos bėginkių rašė apie pasitraukimą iš trasos. Velniai griebtų! Nežinau kas manyje užvirė, bet tai buvo toks stiprus stimulas kovoti iki galo: ne dėl savęs paties, dėl savo šalies, įrodyti, kad esam drąsūs ne tik nusiimti, bet ir susiimti!

Ne dėl savęs ar tavęs! Dėl mūsų tai darau! 

Bėgant iš 5 į 6 maitinėlę, apie 65 – 70 km. kardinaliai pasikeitė trasos vaizdas. Kažkas nepaprasto buvo pamatyti pirmuosius saulės spindulius nuspalvinančius Roque Nublo viršūnę, bundančius kalnus ir nuo jų slenkantį rūką. 6 maitinėlėje sužinojęs, kad bėgu 15 pozicijoje, atsigėriau sriubos ir nubėgau Marso kanjonų link. Vos penki bėgikai skyrė realybę nuo mano svajonės finišuoti lyderių dešimtuke. Pradėjau spausti: jaučiau, kad jėgų tikrai dar turiu užtektinai, o ilgoje įkalnėje tikrai tikėjausi ką nors aplenkti. Pakeliui sutikau Bryon Powel (iRunFar), kuris mane pamatęs nustebusiu balsu sušuko “Lithuania! GO!” ir pradėjo bėgti kaip akis išdegęs šalia manęs rodydamas ant savo marškinėlių nupieštą vytį. Po perkūnais, jis buvo tikras mano įkvėpimas! Už Lietuvos vardą ir garbę visada atiduosiu paskutines jėgas!

12833451_10208972484099133_1103817428_n
Photo credit: Gintarė Grinė
Jei ne dabar, tai kada? 

Link Roque Nublo (78 km.) viršūnės aplenkiau kelias grupeles bėgikų ir jaučiau, kad bėgu dešimtuke. Nuo to momento svarbiausia buvo išlaikyti šią aukštą poziciją. Antroje trasos dalyje pasidarė karšta, todėl prasidėjo visai kitos žaidimo taisyklės. Kur tik buvo įmanoma vėsinau kūną: visose maitinėlėse apsiprausdavau, sušlapindavau skarelę kalnų upeliuose, už maikutės užsikišdavau dar neištirpusio sniego. Tarp 90 ir 100 kilometrų persekiojau vieną bėgiką, su kuriuo kartu atbėgome į priešpaskutinį punktą (106 km.). Labai nustebau kai artėjant punkto link pamačiau iš jo išbėgantį švedą Joną Buud (2015 metų pasaulio 100km. čempionato nugalėtoją). Jis buvo mažiau nei minutė priekyje manęs! Galia, tačiau maitinėlėje užtrukau pernelyg ilgai, o mano pavytas varžovas net nesustojęs nubėgo Jono link. Jei tik būčiau vikriai apsisukęs, turėjau galimybę pakilti dar per dvi pozicijas, galbūt būčiau priartėjęs ir prie lyderių penketuko. Tuo metu buvo tikrai labai karšta (apie 30 laipsnių) ir dehidratavimas paskutiniuose kilometruose būtų visiška nesekmė.

Turėk tikslą. Sugalvok kaip tu jį pasieksi ir niekada nepasiduok!

Visas varžybas buvau susiskirstęs į atkarpas nuo maitinėlės iki maitinėlės. Kiekvienai atkarpai buvau susiplanavęs įveikimo laiką, kuris pagal mano pirminį planą turėjo būti apie 17 valandų. Trasoje sugaišau 14 su puse valandų (4 val. trumpiau nei pernai), ir man tai buvo malonus siurprizas. Siekiant dar aukštesnio rezultato turiu atkreipti dėmesį į laiką kurį praleidžiu maitinėlėse, taip patį greito kopimo į kalną įgūdžių stiprinimą. Viskas kitkas, manau, pavyko labai neblogai.

Po varžybų, peržiūrėjus bėgikų forumus, mačiau kaip daugelis lietuvių namuose ir kitose šalyse kartu su manimi įveikė trasą. Jų emocijos, pergyvenimai, raginimai skrido į Gran Canarią ir padėjo įveikti sunkiausias atkarpas. Ačiū Jums, komandai, partneriams. Ačiū visiems buvusiems greta ir mintimis šalia! Tai buvo tikras nuotykis!

Per ultra varžybas kažką prarandi, tačiau ir kažką atrandi!

Reklama