VLN maratonas

Pirmą dieną po maratono paklausiau vieno pajudančio piliečio – “Na, sakyk, kaip tavo maratonas?” Anas suraukęs antakius pažiūrėjo į mane ir sako: „oj ne ne, tokie maratonai ne man. Manęs dar laukia maratono ilgumo bulvių lysvės“. Klustelėjęs vienos ponios nuo pajūrio to paties, sužinojau kad ji net nenutuokia apie ką aš čia tauziju… Panašu kad oj tikrai ne visi sergame masofkių (masinių bėgimų) liga. Suprantu ir palaikau tuos, kurie šaltakraujiškai atsilaikė ir vis dar randa prasmingesnių dalykų nei bėgimas, džiaugiuosi ir ploju tiems, kurie kartu nuskendo priklausomybės nuo bėgimo jūroje ir drauge patrepsėjo sostinės grindiniu bėgdami Vilniaus maratoną.

dsc01013

VLN maratonas tikrai patiko ir skubu tuo pasidžiaugti savo bloge. Paskutinį kartą čia dalyvavau gal prieš 3 metus ir, patikėkit, viskas pasikeitę tikrai į gerąją pusę. Galima būtų vardinti begalę pliusų, tačiau labiausiai patiko renginio organizatorių bendras požiūris į bėgiką! Mano nuomone jis buvo tikrai profesionalus ir pasaulinio lygio. Organizatoriai surengė tikrą šventę bėgikams, todėl keliu visus kiek turiu nykščius į viršų.

Negaliu suskaičiuoti, kiek įvairaus plauko varžybėlių sudalyvauju per metus, todėl jausmą patiriu vis rečiau ir rečiau. Visa bėgimo emocija – ji išlieka, tačiau tas vidinis nerimas, naktinis prabudimas prieš varžybas, galbūt netgi kiek neužtikrintumo jausmas, baimė – ji aplanko mane labai retai. Smagu, tačiau būtent TĄ jausmą teko patirti prieš VLN maratoną. Kodėl? Nes tiesiog aš jau keli metai nebėgioju plentu, vengiu masinių bėgimų Lietuvoje ir koncentruojuosi tik į tarptautinius, pasaulinio lygio bekelės bėgimus. Maratoną paskutinį kartą bėgau lygiai prieš 2 metus Eindhovene (2:40.13), jam kaip ir ruošiausi, o šį kartą neturėjau žalio supratimo kaip ką reikėtų daryti. Prisipažinsiu, jaučiau vidinį jauduliuką, nors gal žvėries akys to ir neparodė…

Savaitę prieš maratoną parkai ir pakrantės zujo nuo prakaitą liejančių bėgikų. Ir vėl tos pačios klaidos? Metai iš metų. Draugai, paskutinę savaitę daugiau reikėtų skirti poilsiui, lengvam risnojimui. Aš dar antradienį padariau atkarpėles po 3 km., nuėjau į pirtį ir likusias dienas skyriau lengvam iki valandos risnojimui žemu pulsu. Taip pat didelį dėmesį skyriau geram raumenų pratampymui bei atpalaidavimui. Ketvirtadienį ir šeštadienį visai nedariau treniruočių.

Niekada nestoju prie starto linijos neturėdamas plano. Planas neturėtų būti įveikti. Tai yra tavo tikslas! Planas yra reikalingas kad pasiektum savo tikslą. Ir jis turėtų būti realistiškas bei svarbiausia – tau pačiam įgyvendinamas. Užtenka ir taip juokdarių, kurie prieš startus socialiniuose tinkluose apsireiškia kokie jie bus šaunūs, o po varžybų apgalėtinai ieško žodžių kaip save pateisinti. Patikėk, niekam nėra įdomus tavo laikas, kiti net nenutuokia kiek kilometrų yra tikrasis maratonas. Visi tik nori kad tu jaustumeisi laimingas darydamas tai kas tave patį labiausia veža. O jei kažko nusprendei imtis, daryk tai nuoširdžiai ir iki pat galo. Tavo didžiausias raumuo, tavo didžiausia stiprybė varžybų metu yra tavo valia. Niekada to nepamiršk!

dsc01052

Mano planas kaip visada buvo paprastas – visą distanciją suskirsčiau į 3 km. atkarpėles. Bėgimo tempo reguliavimas nuo maitinėlės iki maitinėlės man šiuo atveju netiko, nes neplanavau nei vienoje iš jų sustoti gerti. Tiesa, savo gėrimukus (po 0.5 l.) buvau pasilikęs 15, 26 ir 36 kilometruose, o geliukus, kurių nereikia užgerti vandeniu planavau vartoti kas 6 – 7 kilometrus. Šias 3 km. atkarpas planavau įveikinėti per 11:00 – 11:10 min. (1 km. – 3:40 min. greičiu). Taip pat maniau kad antroje pusėje kaip visada sulėtėsiu iki 4:00 – 4:10. Didžiausia mano svajonė buvo antrą dalį subėgti tokiu pačiu arba greitesniu laiku, nei pirmąją. Labai norėjau bent vieną maratoną aplenkti savo didžiausią konkurentą – save patį.

Pirmąją pusę maratono bėgome pasišnekėdami kartu su bičiuliu, puikiu ultramaratonininku, rekordininku Aleksandru Sorokinu. Nuotaika buvo puiki, visų puikios emocijos ir milžiniškas savanorių darbas. Viena savanorė likus puskilometriui iki pirmojo rato pabaigos (21km.) šūktelėjo mums  – “varykit, nedaug jau liko!” O gaila! – atsakiau, ir dar kokį kilometrą su Aleksandru iš visa to juokėmės! Viskas ėjosi kaip iš pypkės. Kirtom pusmaratonio žymą kai varžybų laikrodis rodė apie 1:18.30 . Viskas pagal planą – pirmoje pusėje tikrai neperspaudėm. Už Mindaugo tilto Aleksandras kiek atsiliko, o aš toliau tęsiau savo atkarpėlių po 3 km. bėgimą. Gatvės tuščios nuo masės bėgikų ir aš džiaugiuosi kiekvienu žingsniu, dėkoju sirgaliams ir step by step judu centro link. Artėjant prie Operos ir baleto teatro kilpos pamačiau artimiausią, tuo metu 4 vietoje esantį bėgiką kurį nesunkiai pasivijau ir aplenkiau. Artėjant prie Seimo rūmų prasilenkiu su priešinga puse bėgančiu kitu bičiuliu, ultramaratoninku Gediminu Griniumi, kuris šūkteli – „šaunuolis, dar gali pavyti 3 vietą!”. Žinojau kokiu milžinišku atstumu nuo manęs bėgo Vilius (3 vt.), todėl beliko mėgautis paskutiniais miesto grindinio kilometrais ir finišuoti garbingu sau pačiam laiku – 2:37.17.

maratono-laikai

Treniruotė pavyko su kaupu. Nelabai svarbu koks laikas ar kokia vieta. Per visą dieną gavau teik puikių emocijų, mačiau tiek bėgimui atsidavusių, besišypsančių veidų, kad visa to užteks dar ilgam. Turbūt tai buvo mano diena ir tiesiog bėgosi, turbūt turėjau gerą planą. O galbūt viskas viename. Nepaprastai gerai praleidau laiką, na ir ……

…. ir po 3 savaičių, spalio 2 d. stosiu prie kitos, pasaulinio lygio maratono, o spalio 29 prie Pasaulio ultra trail čempionatų starto linijų. Kaip sako olimpietė Diana – „Gi tu Ultra!“.

Ultra, tai daugiau nei bėgimas, tai gyvenimo būdas!

Reklama