TGC17

… užsukame į vietinę parduotuvę nusipirkti vandens. Staiga sustoju ir negaliu žengti nė žingsnio! Kaip iš giedro dangaus kūną persmerkia kairės pėdos skausmas. Toks keistas, lyg kokia sausgyslė sakytų: „Vaidai, pripažink, kanarėlės aukštai neskrenda!”. Diegimas trunka apie minutę, kuris verčia prisiminti visus tuos kartus kada šį gėrį ignoruodavau bėgimo metu. „Kas per nesąmonės likus vos dviem dienoms iki starto?” – klausiu savęs. Paskutines valandas prieš TGC17 su siaubu ir panieka žiūriu į savo pėdą. Į tą pačią, kurią vėliau varžybų metu praminiau mediniu irklu ir kurios skausmo dėka tiesiog skridau TransGranCanarijos (TGC), Pasaulio ultra trail taurės etapo (UTWT), finišo link.

Pripažįstu, per kelis rimtesnio parisnojimo metus neišmokau ypač svarbaus dalyko – nuoširdžiai džiaugtis pasiektais rezultatais. Nuolat vertinu, jog viską galima padaryti dar geriau, su mažiau klaidų ir žymiai tyliau. Beto, juk sąžiningas atsidavimas vienai veiklai ankščiau ar vėliau natūraliai duoda gerą rezultatą. „Nepanašu kad labai džiaugiesi. Toks jausmas kad būtum užėmęs kokią 10 vietą!“ – išgirstu Danguolės žodžius. Prie povaržybinio stalo skanaudami honey romą sėdime keturiese: Danguolė, Vaidotas, Inga ir aš. Visi lygumų šalies pamišėliai, kurie vos prieš parą išdrįso įveikti 125 kilometrus kalnuotais Gran Kanarijos kalnais. Laimingai pavargę su lengvu „galėjau geriau“ sudaužiame taures ir sušunku: „Už puikius lietuviškų kanarėlių skrydžius!

 … mano greičio pranašumas tiesiog išgaravo bėgant įkalnes. Lyderio pozicijos siekimas prieš Ispaną Pau Capell pareikalavo velniškai daug jėgų, o nuolatinis pėdos skausmas po truputį perėjo į kelio sąnario tinimą. Išplautas gruntas, slidūs akmenys, šlapdriba ir rūkas, kelis kilometrus perkelta maitinėlė, dehidratacija. Velniai griebtų, gal reikėjo taupytis?! Apsirengiu striukę nes dėl šalčio ir vėjo gelia rankas. Mane einantį aplenkia keli bėgikai ir į maitinimo punktą įslenku penktas. Iškart akimis pradedu ieškoti žmogaus, kuriam nebūtų gėda pasakyti …. „I‘m fucking loser!“.

Laimei, tokio nerandu. Maitinėlėje šaunuoliai savanoriai ploja, ragina, šaukia „Animo“. Pagalvoju: „Na gerai, turiu šiokių tokių nuostolių, bet tikrai dar turiu jėgos širdy!“ Ilgai stoviniuoju, sočiai atsigeriu, grebiu pilną saują guminukų ir juokdamasis iš savęs pasileidžiu Roque Nublo link: „Greičiau parbėgsiu, nei autobusas mane nusiėmusį parveš!

… nerizikuoju techniškoje, bet lygioje upės vagoje spustelti ir prisivyti Pau. Ristele įveikiu paskutinius keturiasdešimt kilometrų su koja, it medinis irklas, ir šypsodamasis finišuoju antras. Atslūgus euforijai imu baltą popieriaus lapą ir rašau prašymą LAF, kuri turi griežtai akmeninį požiūrį į tokio tipo bėgimą: Prašau išbraukite iš Lietuvos lengvosios atletikos federacijos sąrašo ir ultra trail bėgimą priskirkite prie irklavimo federacijos. Ačiū!“

Water don‘t grow on trees! ]

Reklama